šliužkė

ךliùžkė (hibr.) sf. (2) 1. Pc žr. 1 šliužė 7: Jis kaip vyras jau čiuožia ant abiejų šliùžkių Srv. 2. žr. šliūžė 9: Gerai tik šliužkès prisirišk! Pkp. 3. menk. koks nudėvėtas daiktas ar nusivalkiojęs žmogus; plg. 1 šliužė 10: Šliùžkė pliuškė sužavėta, penkių vaikių nudėvėta Varn.